TYLOS JĖGA

Taip, tikrai, pradėjo netrūkti tų vakarėlių, to triukšmo, tos muzikos, kuri tik užpildė tuščia mano asmenybės vietas. Pradėjau po truputį galėti būti vienas. Ir tada pajutau tylą. Pajutau tikrą tylą ir pasidarė pradžioje baugu. Pasirodo, jei joje pabūni ilgiau, lieki vienas su savimi, su savo mintimis, su savo apmąstymais apie save, savo gyvenimą, savo klaidas, savo tikslus, galimybes, apie santykius su tėvais, draugais, šeimos nariais, apie darbą ir daug be galo daug minčių, kurų nenorėtum per daug atvirai ir racionaliai svarstyti, nes jos dažnai nemalonios – tai ir bjaurūs prisiminimai, ir kaltė, ir gėda, ir baimių daug dėl  ateities. Ir tada pradedi suvokti, kad tai irgi yra tavo dvasinio augimo dalis, tai yra tavo sveikimas, kad taip tyloje svarstydamas, tu gali blaiviai priimti reikiamus sprendimus, o o savo sukauptas baimes ar gėdas- išpasakoti artimam žmogui, draugui, dvasininkui ar AA grupei.. Taip atėjo visai kiti sveikimo etapai. Ir šioje sveikimo vietoje pamėgsti, įsimyli tylą- ji tau tampa svarbi vieta, kur tu gali drąsiai, nieko nebijodamas, būti su savimi, nes tu jau nieko nebeslepi nei nuo savęs, nei nuo kitų, juo labiau nuo Dievo. Tu džiaugiesi, gali prisiminti savo puikiuosius gyvenimo momentus, savo mylėtus žmones, -patirtus smagius nuotykius. Tyla tampa tavo gyvenimo auksine dalimi. Ir tada tau nebereikia, kad be sustojimo grotų radijas, kad  fone visą laiką girdėtųsi telekomentatoriaus balsas. Taip, jei pasiilgsti muzikos, tu leidi sau atsisėsti namie ar teatre, ir pasiklausyti tokios muzikos, kokios nori. Ir tuo metu džiaugtis tik muzika, negalvojant apie kitką. Supranti, kad nebeliko baimės būti tyloje, ir tyla tapo jėga, padedančia tau gyventi ir sveikti.“