O trečiasis dalykas, kuris galėtų būti ir pirmasis, nes yra svarbiausias, tai dvasinis dalykas, kai aš kalbėdamas maldą apmąstau tuos dalykus. Pagalvokime, ką mums suteikia mūsų klasikinė malda, ramybės malda? Kaip ji moko mus susitaikyti su dalykais, kurių mes negalime pakeisti. Mes puikiai žinome, kaip mes dėl tų dalykų nervindavomės. Nieko negalime pakeisti , niekas nevyksta pagal mūsų planą. Bloga valdžia , nors aš jos pakeisti negaliu. Dar kas nors, kas negerai, kas man nepatinka. Tereikia susimąstyti ties žodžiais, kurie žinomi iš biblinės maldos – “Tėve mūsų”. Ko mes prašome? Mes prašome vienintelio dalyko: duonos kasdieninės, kad mes galėtume tą vieną dieną išgyventi. Tiktai vieną dieną. Ko mes dar prašome? Kad išmoktume atleisti. Atleisti sau ir kitiems. O tai irgi vienas iš mechanizmų, kad išmoktume nepykti. Taigi besimelsdami mes po truputį svarstome. Ir tai, apie ką šnekame, apie tuos dalykus, kurie mums reikalingi dvasiniam augimui.
Aš jums galiu pasakyti, kad visai nesvarbu, tiki žmogus ar netiki , bet tik iš pradžių. Jeigu jis pradės kalbėti tuos maldos žodžius, jis nori nenori pradės mąstyti. Jūs pradėkite po truputį kalbėti “Tėve mūsų”. Kol negalvojame apie maldos žodžius – pradžioje taip būna – tai tik poteriavimas. Ar žinote tai? Bet mes sakome: poteriauk iš pradžių. Ateis momentas, kai pradėsi suprasti. Pradėsi įsiklausyti į tuos žodžius. Kai pradėsi įsiklausyti, tai pradėsi tikėti.
Belieka pačiam pabandyti ir įsitikinti. Psichologiniai procesai mūsų galvoje vyksta lėtai, turi psichologinę inerciją. Todėl ir bandyti siūloma bent tris mėnesius. Tada pajuntamas tikrasis maldos, meditacijos ar kitų dvasinių pratybų realus efektas.
