KODĖL NEGALI SVEIKTI VIENAS

Kodėl vienas negali?

Mesti gerti-reiškia pradėti gyventi negeriant.

Sustoti gerti-dar nereiškia kad mesta gerti, dar nereiškia sveikti nuo priklausomybės.

Sveikti- tai ne tik negerti, bet keistis taip, kad nesinorėtų gerti.

Sveikti- reiškia ne sustoti gerti, bet mokėti nepradėti gerti.

Tvirtoje remisijoje esantis priklausomybe sergantis žmogus- yra negeriantis visose situacijose, nejaučiantis noro gerti, jam nereikia išgerti sprendimų priėmimui, savęs nuraminimui ar pan., t.y. jam nereikia pašalinių, išorinių priemonių savo gerai būklei palaikyti.

Vienas pagrindinių Anoniminių Alkoholikų teiginių: mes nepadedame sustoti, mes padedame nepradėti gerti.

Kodėl visi siūlo-eik pas konsultantą, pas psichologą, į AA grupę? Kam man jų reikia? Juk aš galiu viską pats. Visi dabartiniai mokytojai šaukte šaukia iš katedrų- „jūs galite!!!” Ir aš galiu. Galiu? Ar tikrai? Jau kiek bandyta kontroliuoti tą gėrimą, bandyta negerti darbo metu, bandyta gerti tik alų, bandyta gerti tik savaitgaliais ar per atostogas- viskas visada baigdavosi vienodai- nekontroliuojamu užgėrimu . Tai ar tikrai galiu vienas pats su tuo susitvarkyti?

Išmanantys žmonės, patyrę daug metų nebegeriantys, specialistai, psichologai vienu balsu sako- sveikti vienas negali. Taip, atsakomybė priimti sprendimą sveikti, keisti savo gyvenimą- yra tik tavo. Todėl vienintelė sąlyga sveikimui- tavo nuoširdus, suvoktas noras sveikti. Bet įvykdyti to vienas deja negali. Kai matydavai save veidrodyje- galėdavai su atvaizdu susidaužti taurėmis ir išgerti, bet sveikti atvaizdas nepadės. Tam būtinas kitas žmogus, keli žmonės, grupė žmonių. Ir štai kodėl.

Turime savyje dalį savo asmenybės, kurios nemato kiti. Tai slapta mano dalis. Joje slepiu viską, ko nenoriu leisti matyti kitiems. Čia mano bėdos, gėdos, kaltės, nuodėmės, pridarytos eibės, neištikimybės, nusižengimai- viskas, kas mano bloga padaryta gyvenime. Ir ta dalis, jei ją slepiu, su metais užauga labai didelė, tampa sunki panešti, pavargstu nuo tų bėdų slėgio, sunku juk nešiotis tiek daug akmenų „ant širdies“. O kai sunku, bandau lengvinti man žinomu būdu- taurele. Bet pasirodo, yra ir kitas būdas palengvinti šią naštą. Tai „man slaptų“ dalykų išpasakojimas kitam žmogui. Tai tarsi garo nuleidimas. „Pasakiau ir palengvinau sielą“- senas romėnų posakis. Juk ir bažnyčia, ir visos pasaulio religijos turi šį psichoterapinį mechanizmą- išsipasakojimą, išpažintį. Žinoma, negaliu visko iš karto išpasakoti- tiek ten baisių dalykų, net pagalvoti baisu. Bet jei noriu sveikti, pradedu. Po truputį. Kaip putas nuo verdančio puodo graibydamas. Ir po truputį, tai darant reguliariai, man lengvėja, mano būklė gerėja, „širdies spaudimas“ mažėja. Aš sveikstu. Tai ir vyksta, dirbant su konsultantu ar psichologu, tai vyksta dalyvaujant ir kalbant Anoniminių alkoholikų susirinkime.

Yra kita mano asmenybės dalis, man nematoma, esu jai aklas. Tai mano dalis, kurią mato kiti, aplinkiniai. Jie mato, kaip aš atrodau, mato įraudusį veidą, jaučia negerus kvapus iš mano burnos, mato kaip aš priimu skubotus ar neprotingus sprendimus , mato… mato… mato… Mačiau pagėrusi žmogų, kuris slėpėsi nuo patruliuojančios policijos mašinos išsitempęs kaip styga už kelio ženklo stulpo. Cha, jam atrodė, jis pasislėpęs… Kai kitas žmogus tau pasako, ką jis mato tavyje, galima tą išdidžiai atmesti, o galima padėkoti ir atkreipti dėmesį. Bent jau pasitikrinti pačiam, ar teisingai tas žmogus pasakė. Sakoma, kad jei tau pasakys, kad tau išaugo  uodega, nesakyk ne, bet atsisuk, pažiūrėk, ir tik tada pasakyk- ne. Tau nebūtina sutikti su viskuo, ką apie tave  ar tau sako, bet turi tai išgirsti, ir pasitikrinti. Tokiu būdu, ta nematomoji dalis irgi mažėja, tampa atvira ir matoma, taigi, tu irgi sveiksti, tai prisideda prie sveikimo. Akivaizdu, kad tam irgi reikia kito žmogaus ar grupės žmonių. 

Supratome, kad sveikimo tikslas- padaryti kuo didesnę mano asmenybės dalį atvira, paprasta, matoma tiek sau, tie kitiems. Tai reiškia, kad koks esu, taip ir atrodysiu, man nereikės slapstytis, nereikės meluoti. Man paprasčiausiai taps lengva ir paprasta gyventi. Ir tik tada nebereikės jokių priemonių- alkoholio, narkotikų, vaistų, kad gerai jausčiausi. Galėčiau sakyti- pasveikau nuo priklausomybės. Tik deja, jei nepalaikysiu  tokio gyvenimo būdo, prasidės neišvengiamas kelias nuo kalno- į atkrytį.

Taigi- imkime ką siūlo mums gyvenimas, ką siūlo Dievas- draugus, konsultantus, dvasininkus, Anoniminius Alkoholikus, bet nebūkime vieni.