Dabar- pabaiga. Kam reikalinga pabaiga? Pabaiga reikalinga dėl to , kad pasibaigus dienai aš galėčiau ją įvertinti jausminiu požiūriu. Mūsų būklėje nėra svarbu, ar mes daug gerų darbų atlikome tą dieną, ar toli nuvažiavome automobiliu. Mums svarbiausia įvertinti tai, ką jūs stengiatės padaryti būdami čia. Jausmus . Kokiais jausmais aš gyvenau tą dieną ? Toje situacijoje, kitoje, ketvirtoje, penktoje, kaip aš jaučiausi ? Visą tą dieną suraikau kaip dešrą griežinėliais ir pasižiūriu. Taip, vienoje situacijoje labai puikiai jaučiausi , anoje – dar geriau , nes susitikau seniai matytą draugą , o štai ten susibariau su kaimynu ir neaišku ko … Ir tuomet mes išmokstame analizuoti , kokiose situacijose aš jaučiuosi gerai , o kokiose blogai . O kai mes išmokstame atskirti, mes tų situacijų natūraliai šalinamės, vengiame jų. Mes po truputį išmokstame šalinti iš savo gyvenimo situacijas, kuriose blogai jaučiamės. Štai dėl ko reikalingas dienos įvertinimas. Galbūt jūs prisimenate iš savo gyvenimo tokių situacijų, kai kažkas iš ryto sugadindavo nuotaiką , ir viskas tą dieną eidavo šuniui ant uodegos. Taip pikta, sakom , sugadino visą dieną . O kai pradedame šitaip nagrinėti, staiga paaiškėja, kad tik tas momentas buvo prastas , o per visą dieną ir tas gerai, ir anas smagiai pavyko. Pasirodo, kad ta visa diena tikrai nebuvo bloga , o tik vienas mažutis epizodas prastas. O aš neišsianalizavau ir leidau, kaip tam šaukštui deguto, užnuodyti visą medaus statinę. Vietoj to , kad tą degutą iškabinčiau , išmesčiau ir viskas. Suprantate, tai tam ir yra reikalinga aiški dienos pabaiga. Ji mums labai reikšminga, mes analizuojame dieną: kaip kokioje situacijoje jaučiausi ir po truputį, po truputį šaliname tuos nelemtus deguto šaukštus. Jie dingsta natūraliai, jeigu aš sąmoningai išskiriu kokį nors žmogų, su kuriuo blogai jaučiuosi, tuomet aš natūraliai vengiu su juo bendrauti. Taigi po truputį mes mokomės iš savo gyvenimo šalinti blogus epizodus. Negeriant!
