Jūsų dėmesiui pateikiu ištraukas iš paskaitų, kurios buvo daug metų skaitytos gydymo ir reabilitacijos programose, taip pat medicinos specialistų pasitobulinimo kursuose.
Iš paskaitų apie priklausomybes (neredaguota) I dalis
Požiūriai į priklausomybės ligas
Sovietmečiu sąvoka „priklausomybės liga“ neegzistavo. Sakyta tiesiog alkoholizmas, narkomanija, psichinės ligos, o jų gydymas buvo visiškai aiškus. Labai lengvas gydymas – užrakinau ir gydau. Tuomet populiarus buvo požiūris, kad ligonis – sau, o gydytojas – sau. Gydytojas tam užrakintam ligoniui skirdavo gydymo kursą, atrakindavo duris ir jį išleisdavo. Tai nedavė gerų rezultatų. Daliai žmonių reikėjo pilnaverčio medicininio gydymo ir jiems padėdavo, tačiau bendrai į alkoholiką ir narkomaną neigiamai žiūrėjo net ir patys gydytojai profesionalai. Tą požiūrį iliustruoja man buvęs įvykis. Paskambinus psichologui, dirbančiam su priklausomybių ligomis, išaiškėjo pastarojo abejingumas šiai problemai, dėl ko nevertėjo su juo net susitikti. Kai kurių tos kartos medikų požiūris išlikęs toks pats senas, nepakitęs. O koks visuomenės požiūris? Jis taip pat neigiamas, nors yra žinoma, kad kas trečia šeima turi tokių problemų, apie 30% vaikų išbando narkotikus. Šį reiškinį taip pat iliustruoja sveikstančių žmonių bendruomenės. Šiuolaikinių profesionalų požiūris jau visiškai kitoks. Jie į šią ligą žiūri per savo profesinę prizmę. Psichologai – per savąją prizmę, o medikai – per savąją. Deja, moderniajame profesionalume pasigendama suvokimo, kad profesionalas dirba su žmogumi, o ne su daiktu, apie tai dažnai paprasčiausiai pamirštama. Gydytojas ir pacientas – abu turi siekti savo tikslų, būtina atsižvelgti ir į paciento nuomonę. Kol kas nepakankamai įvertinama sveikstančių žmonių iniciatyva sveikimo procese. Žmogus turi norėti gydytis, jis turi žinoti visas sveikimo galimybes, žinoti apie galimybę būti švariam, sveikam. Kartais žmogus sako žinantis, jog jau sveiksta ir meldžia suteikti galimybę jam dirbti. Gerai, kai žmogus to nori, tačiau jis blaiviai turi išgyventi bent jau dvejus metus. Žmogui sudaromas darbo planas. Iš 150 besikreipiančių žmonių tik 6-7 sėkmingai dirba iš karto. Jei pacientas nori dirbti, jis turi dalyvauti sveikimo procese. Bet vien žmogaus asmeninio sveikimo proceso neužtenka.
Valstybė skiria truputį lėšų projektams, sprendžiama, kokių specialistų reikia, o nuo to priklauso, kaip ir kas bus gydoma. Tai bendras visuomenės reikalas, sistemos dalis, kur kiekvieną teiginį reikia pagrįsti, įrodyti. Dažniausiai aptarinėjamos tik narkomanijos problemos – būtent dėl politinių dalykų, – bet reikia žinoti ne tik apie narkomaniją, bet ir apie kitas priklausomybes. Nesvarbu, nuo ko žmogus priklausomas. Šiuo metu vėl daug šnekama, rašoma apie alkoholio problemą, apie ekonominę žalą, susijusią su alkoholio vartojimu. O realiai narkotikų daroma žala dešimtis kartų mažesnė, nei alkoholio. Beje, retas narkomanas nėra alkoholikas, dažniausia tai būna kombinuota priklausomybė. Tik 10-15% – grynieji narkomanai, o kitų priklausomybė yra mišri. Jie visi priklausomos asmenybės. Kodėl narkomanijos problema tokia aktuali? Todėl, kad bet koks ligos pasireiškimas yra ryškus socialinis reiškinys. Vienas narkomanas gali pridaryti žymiai daugiau triukšmo nei alkoholikas. Kadangi narkomanai dažniausiai yra jauni žmonės, tai egzistuoja didelė tikimybė užsikrėsti nepageidaujamomis ligomis, taip pat didelis narkomanų mirtingumas, bet niekas nepaskaičiavo, kiek žmonių mirė nuo alkoholio. Šie visi dalykai skatina skirti didelį dėmesį narkomanams. Kalbant apie narkomaniją, būtina žinoti apie dar vieną konfliktą, įsiplieskusį visame pasaulyje. Centre narkomanas yra gydomas, reabilituojamas, palaikoma jo būklė be narkotikų, bandoma jam padėti. Bet dalis visuomenės teigia, kad tai tik paties narkomano problema, jog jis toks tapo, ir siūlo duoti jam švirkštų, kad neužsikrėstų AIDS; siūlo skirti narkotikų, kad mes išliktume saugūs. Kuri iš šių nuomonių teisingesnė? Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Ką duoda narkomano gydymas? Gydant galima pasiekti 40% teigiamų rezultatų. Dėl tokio rezultato verta gydyti. Toks procentas pasiekiamas gydant stacionare, o ne stacionare gydytų narkomanų procentas mažesnis – apie dvidešimt septyni. Kiekvienas centras turi savo prioritetus. Gal teisybė yra per vidurį. Vienus žmones mes galime gydyti, bet yra ir nenorinčių, negalinčių gydytis. Šį dalyką reikia atidžiai balansuoti, negalima atmesti nei vieno prioriteto. Taigi požiūrių į pagalbą priklausomiems asmenims yra keletas, jie visi turi vietą po saule.
Daug kas pasakytų, kad išgerti smagu, nes pagerėja nuotaika, pasidaro lengviau bendrauti, atsiranda drąsos. Žmogaus būklė gera tuomet, kai juntama vidinė pusiausvyra. Asmenybė nestabili, kai yra per daug gerai ar per daug blogai. Turi būti vidinė psichologinė pusiausvyra. Kai žmogus jaučiasi blogai, norėdamas pagerinti tą būseną, griebiasi narkotikų ar alkoholio. Susinervinus dažniausiai ragaujama cheminių medžiagų, bet neišsikraunama kitokiais būdais. Čia ir yra priklausomybės esmė – žmogus vartoja kokią nors cheminę medžiagą, kad pasiektų gerą vidinę savijautą. Jeigu jis moka pasiekti gerą savijautą be tų priemonių, jis yra nepriklausomas, bet jeigu nepajėgia susivaldyti – tai jau priklausomybė. Paaiškinimas, kodėl žmogus tampa priklausomas nuo šių dalykų, nesvarbu, kas tai: narkotinės medžiagos, alkoholis, kortos, saldumynai, raminantys vaistai, seksas, visiškai paprastas – jam to nevaldomai reikia, jis be to konkretaus dalyko negali gerai jaustis. Vaistai, saldumynai ir nikotinas – tai dažniausios priklausomybės, tačiau be jų yra labai daug įvairių kitokių priklausomybių. Medicinoje atsirado nauja sritis – priklausomybių ligos. Pagrindinis priklausomybės požymis – tai ne kiekis, kiek jis išgeria ar kiek suvartoja narkotikų. Pagrindinis lėmėjas – kad žmogus negali gerai jaustis be to faktoriaus, tad jis yra priklausomas. Jei žmogus pavartojo narkotikų diskotekoje, tai dar nereiškia, kad jis narkomanas ir serga priklausomybės liga. Neįvertinus, ar žmogus yra priklausomas, ar ne, negalima su juo pradėti dirbti, negalima jo gydyti, nes neaišku, kaip jį gydyti. Jeigu jis dar nepriklausomas, tuomet mokoma, kaip saikingai gerti, bet visai kitoks darbas yra priklausomybės atveju. Beveik vieningai sutariama, kad priklausomybė neišgydoma. Ką tai reiškia? Jei yra susiformavusi priklausomos asmenybės struktūra, jos pagydyti negalima, bet įmanoma pasiekti ilgalaikę remisiją, kai žmogus daug metų nevartos to ar kito chemikalo, bus kaip sveikas žmogus. Tačiau užteks jam vėl paragauti ir jis taps koks buvęs, lyg ta liga ir nebuvo gydyta. Kitaip sakant, galima žmogų ne pagydyti, bet išmokyti jį gyventi kitaip, gyventi ramiai, nevartojant tų žalingų išorinių faktorių. Atstatyti to, kas buvo, jau neįmanoma. Pacientas, padedamas gydytojų ir kitų žmonių, pajėgus savo ligą sustabdyti. Jis gali pasiekti ilgalaikę, stabilią remisiją, kuri turėtų trukti bent dvejus metus, kai nevartojami jokie chemikalai. Beje, įvertinti vien remisiją nepakanka, reikia matyti ir besikeičiančią gyvenimo kokybę, ir gerėjančius socialinius bei šeimos santykius. Tik visas kompleksiškas vertinimas gali nurodyti, ar remisija yra stabili, ar jau galima žmogų priimti į darbą, juo pasitikėti, skirti atsakingas užduotis. Įprasta laikytis tokio vidurkio – jeigu žmogus jau dvejus metus yra blaivus, tai nurodo, kad remisija ilgalaikė, tad jį galima įdarbinti. Iki to laiko remisija dar kelia abejonių.
Kaip mes vertiname žmones, vartojančius įvairias psichoaktyvias medžiagas, kaip juos priima visuomenė? Čia gali padėti anksteniąjame straipsnyje pateikta alkoholio vartojimo schema.
Kiekvienoje visuomenėje yra natūrali abstinentų dalis (iki 1%). Tai žmonės, kurie natūraliai nevartoja jokių nuodingų cheminių medžiagų. Kiekvienoje visuomenėje yra dalis žmonių, geriančių mažai – tik per didžiąsias šventes, per gimtadienius, t.y. 4-7 kartus per metus. Yra vidutiniškai geriančių žmonių, kurie bent kartą per savaitę išgeria po alaus bokalą. Jie neturi problemų. Yra daug geriančių, kurie geria kasdien ir daug. Jie jau turi sveikatos problemų, galbūt pasitaiko susidūrimų su policija, bet jie dar nepriklausomi, nes dar gali sustoti, jie dar kontroliuoja savo gėrimą. Jie dar nepriklausomi, bet yra rizikos grupėje. Juos kai kas jau vadina alkoholikais, tačiau reiktų vadinti girtuokliais. Jie arti priklausomybės ribos. Matydami chemines medžiagas vartojantį žmogų, specialistai turi žinoti, ar jis jau priklausomas, ar dar pajėgia kontroliuoti save. Vien pasižiūrėjus į žmogų, to pasakyti negalima. Didelė klaida pradėti gydyti dar nepriklausomus žmones. Pradedant gydymą, žmogų būtina ištirti testais ir kartu su juo įvertinti priklausomybės galimybę. Priklausomybe serga maždaug 10% alkoholį vartojančių asmenų. Šis skaičius panašus visose šalyse ir nesikeičia, išskyrus tas tautas, kurių organizmo biochemija kitokia. Pavyzdžiui, indėnai nuo vienos taurelės jau pasigeria, nes jų organizme nėra alkoholį skaidančių fermentų. Alkoholio gerti taip pat negali ir čiukčiai bei evenkai. Amerikoje nedaug geriantys sudaro didelę visuomenės dalį ir labai mažą – girtuokliai. Lietuvoje tiek kaime, tiek mieste geriama vienodai, tik skiriasi daug ir mažai geriančiųjų dalis. Peržengusių priklausomybės ribą visur yra tas pats vienodas skaičius- dešimtadalis . Šio dešimtadalio- priklausomų- dešimtoji dalis yra pasiekusi visišką degradaciją ir šių žmonių gydyti praktiškai jau nebegalima, nors sovietmečiu tik tokiems ir buvo skiriamas gydymas. Jiems buvo rašoma bet kokia diagnozė, jie lankėsi narkologijos centruose, kad gautų pavalgyti ir gyveno “revolverio” principu – svarbiausia ne gydymas, bet socialinė rūpyba. Taigi ne jie yra specialistų gydymo objektas, jiems jau nebegalima padėti. Reikia padėti tiems, kurie jau priklausomi, bet jiems dar galima padėti, jie dar turi fizinės sveikatos, socialinių ir šeimyninių resursų. Degradavusiam ir fiziškai išsekusiam žmogui padėti nebegalima ir su tuo reikia susitaikyti. Tai artėjančios mirties stadija.
Specialistai turi žinoti, kas yra jų darbo objektas, todėl pirmiausia drauge su pacientu nustatoma, kokioje ribos pusėje jis yra. Būtina sąlyga: specialistas ir pacientas dirba kartu. Jeigu žmogus pats nenori sveikti, tai ir gydymas niekuo nepadės. Sergant šia liga, būtina savanoriškumo sąlyga. Tai yra psichologinis ir psichoterapinis darbas
Kaip mūsų organizmą veikia cheminės medžiagos, kodėl sveikstančiajam visiškai negalima vartoti cheminių medžiagų? Smegenyse yra struktūrų, gaminančių endorfinus – endogeninius morfinus – malonumo hormonus, šios medžiagos malšina skausmą, suteikia palaimos jausmą, padeda mums išgyventi. Vos tik mes paragaujame alkoholio ar opiatų, pradeda gamintis tų medžiagų perviršis. Pasąmonė šitą dalyką prisimena ir sufleruoja: jei tau blogai – išgerk. Jeigu mažai vienos taurelės, išgerk antrą. Procesas vyksta per endorfinus. Kai kurie vaistai blokuoja šias sistemas – galima gerti degtinę, o toji neveikia! Šie receptoriai visą laiką išlieka pasiruošę, jie nuolat laukia. Vos tik organizmas išsivalo, receptoriai pradeda ieškoti tų medžiagų, prasideda “badas”, skaudžios abstinencijos. Organizmas ieško to, kas jam suteikdavo malonumo. Kai “badas” praeina, cheminių medžiagų visiškai negalima vartoti. Visose vaistinėse ant skystų preparatų rašoma, ar tas vaistas su alkoholiu, ar be jo, nes sveikstančiajam negalima paragauti nė lašo. Tas vienas lašelis vėl paleidžia biocheminį mechanizmą, atgaivina biocheminę atmintį. Yra nežalingų medžiagų, veikiančių tuos receptorius – tai kava, arbata. Tai taipogi narkotikai, tik ne tokie “pikti”.
Diagnozuojant ligą žmogus turi žinoti įprastus dalykus, kad standartinis gėrimo vienetas – tai bokalas alaus, taurė degtinės ar vyno (paros dozė).Tai yra vienas standartinis gėrimas – 20 gramų etanolio. Žmogus šitai turi žinoti, nes jis pats bandys nusistatyti diagnozę. Jeigu per parą išgeriama 3-4 vienetai – tai jau daug geriantis žmogus. Beje, Europoje standartas gerokai griežtesnis – nerizikingu laikomas vienas standartinis vienetas per parą. Yra įrodyta, kad 1 standartinis vienetas turi teigiamų savybių, sumažina riziką susirgti insultu, infarktu ir panašiomis ligomis. Jeigu išgeriama dvigubai daugiau, tai rizikos ir mirtingumo kreivė šokteli aukštyn. Jeigu negeriama pavojingose situacijose, galima sakyti, kad žmogus kontroliuoja gėrimą. Yra ir daugiau požymių, įgalinančių spręsti, ar žmogus yra priklausomas – tai įkyrios mintys apie norą išgerti.. Tai impulsyvus elgesys, kai žmogų kažkas varyte varo ieškoti dozės, dėl kurios jis gali bet ką padaryti. Tai priverstinis elgesys, kuriam žmogus negali atsispirti. Labai svarbu įvertinti gėrimo pasekmes, t.y., ko jis netenka, ką praranda: fizinę sveikatą, darbą, kuo jis galėjo būti ir kas jis yra. Sveikas žmogus, padaręs sau žalos, daugiau to veiksmo nebekartoja. Priklausomas žino, kad jam blogai, jis serga, bet vis tiek geria. Tai ir yra ligos požymis. Sveikas žmogus žino, kiek jis gali išgerti.
Parašykite komentarą