Iš paskaitų apie priklausomybes
(Neredaguota)
Pirmiausiai apie šeimą. Aš manau, kad šeimos klausimai beveik visiems geriantiems labai svarbūs, nes labai mažai ateina žmonių, dar neturinčių šeimos. Dažniausiai ateina tokie, kurie turėjo arba turi, o gal turėjo net kelias šeimas, o dabar nebeturi nei vienos. Tačiau praktiškai turbūt labai sunku rasti alkoholiką, kuris neturėtų jokių šeimyninių problemų.
Kai mes kalbėjome apie pirmąjį žingsnį – jūs patys tai darėte ir svarstėte – tai pamenate, kad vienas iš vertintų praradimų yra šeima. Prisimenate, pirmuoju žingsniu mes įvertinome praradimus: sveikatos, darbo, šeimos, karjeros. Įvertinome visus praradimus ir žiūrėjome, ką mes praradome. Vienas iš praradimų yra šeima. Šeimos santykiai. Apie šeimos santykius dabar jūs galite paskaityti ir internete. Deja , lietuvių kalba apie šeimą alkoholikas praktiškai nieko negali paskaityti. Šiek tiek parašyta apie šeimos santykius tiems žmonėms , kurie gyvena su alkoholiku , bet alkoholikui , kad jis suprastų , kaip jam elgtis šeimoje , praktiškai nieko nėra .
Kaip mes dabar įsivaizduojame šeimą? Šeimos funkcija, suteikta gamtos ir dovanota Dievo, – išlikti bet kokiomis sąlygomis ir pratęsti gyvybę. Žmogus tuo ir skiriasi nuo kitų gyvūnų, kad jis turi šeimą. Kiti gyvūnai irgi pratęsia giminę , bet mes turime šeimą , tuo mes ir skiriamės. Bet iš principo mes į šeimą galime žiūrėti kaip į organizmą, kaip į gyvą ląstelę. Žiūrėkime kaip į organizmą, kuris pats veikia ir jeigu jam kažkas negerai, turime kai ką keisti, padėti. Palyginkime jį su žmogaus organizmu , jeigu kažkas negerai, mes stengiamės gydytis, kad išliktume , kad išgyventume. Kai žmogus suserga, bandome organizmą “atstatyti”, pagydyti tuos susirgimus. Suskaudo dantį – einu pas dantistą , susirgau gripu – gulu į lovą , geriu vaistus . Aš rūpinuosi savo organizmu. Lygiai taip pat ir šeima, kaip tas organizmas – jeigu jai kažkas negerai , bandau gelbėti. Dabar įsivaizduokite, kad mes turime labai gerą, darnią šeimą. Ką tai reiškia ? Santykiai tarp šeimos narių geri, viskas puiku: yra maisto, meilės pakanka , santykiai šilti, ateities perspektyvos aiškios. Labai gražu. Tokių šeimų labai nedaug. Kiekvienoje šeimoje yra savų problemų. Dabar įsivaizduokime, kad į mūsų gražią šeimą vyras dažnai grįžta išgėręs. Aš imu tokį klasikinį pavyzdį , kai vyras grįžta, o ne moteris. Tačiau tai visiškai tinka abiem atvejams. Jis pradeda grįžti išgėręs. Tai vyksta normalioje šeimoje. Iš pradžių, žinoma , tas negausus išgėrimas per daug neveikia . Tai kaip ir mano organizmui – nelabai baisu, jei kur kepštelėjau į kampą. Tuo momentu gal ir nelabai gerai, žmona kažką pasakė, pasibarė , gal tą naktį išsiuntė mane miegoti į kitą kambarį , bet iš esmės praėjo ir nieko baisaus neįvyko. O dabar įsivaizduokit toliau. Gyvenimas eina ir aš grįžtu vis daugiau ir daugiau išgėręs . Galų gale, jūs žinote, kaip vystosi alkoholizmas . Jau aš grįžtu ne tik išgėręs , bet ir į darbą nenueinu. Pradeda strigti darbo reikalai , pradeda strigti namų reikalai. Kitaip sakant , šeimoje, tame organizme, atsiranda pažeista dalis , viena dalis: aš susergu alkoholizmu. Dabar pabandykite įsivaizduoti, kad man kojoje pradeda augti auglys. Mano koja sunegalavo. Šlubuoju. Ką tuomet aš darau? Gal reikia naujos kojos? Gal operacijos? Aš bandau prisitaikyti. Šeima irgi bando prisitaikyti. Ką daro šeima, kai joje atsiranda ligonis? Ką jūs darote, kai šeimoje atsiranda ligonis? Mūsų liga kitokia. Kai susergi gripu, tai tau leidžia ramiai pagulėti ir dar atneša karštos arbatos su aspirinu. Bet jeigu tu pradedi sirgti alkoholizmu , tai santykiai ir aiškinimasis būna šiek tiek kitoks, ar ne? Šitai mes žinome. Bet nepaisant to, kad tai yra kitoks aiškinimasis, kitoks sprendimas, šeima pradeda kažką daryti. Nori nenori , šeimoje prasideda sujudimas. Vyras guli prisigėręs, o stogas prakiuro. Man reikia išsikviesti meistrus, nes per tuos gėrimus jau du mėnesius jis šito nepadaro. Kviečiu pati, ar ne? Išsikviečiu meistrus , ateikite , pataisykite stogą. Kranas sugedo, jam nusispjauti, girtauja toliau ir…Aš vėl skambinu santechnikams. Išsikviečiu meistrus. Žiūrėkite, kas vyksta: iš geriančio žmogaus visas funkcijas perima šeima. Kitaip sakant, jeigu mano kojoje auga auglys, aš nustoju ta koja remtis , pradedu remtis kita arba pasiremiu lazda. Žmogus pradedamas izoliuoti nuo šeimos , iš jo atimamos funkcijos. Žmona atlieka šeimos sargo funkcijas. Ji nori išsaugoti tą pagrindinę idėją , nori išsaugoti šeimą. Vadinasi, tas funkcijas , kurių susirgusi dalis nevykdo , žmona prisiima sau. Kai ką gal prisiima vaikai. Toliau . Ar man labai smagu pasakyti, kad mano koja nesveika? Ne , stengiuosi šitai slėpti. Žmona lygiai taip pat gan ilgai sėkmingai slepia tiesą. Paskambina į darbą ir sako :”Vyras susirgo, aukšta temperatūra, šiandien negali ateiti.” Dangsto. Kitaip sakant , ne tik perima funkcijas , bet iš pradžių ir dangsto. Bet štai ateina laikas , kai tų problemų vis daugėja. Visa šeima nori nenori persitvarko. Vaikai irgi lygiai taip pat pradeda keistis. Jeigu pagrindinę sargo funkciją perima žmona , tai vaikai perima kitokias funkcijas. Vaikai arba visiškai nusišalina :” Ką čia su tokiu tėvu, tokioje šeimoje gyvensiu “, atitrūksta nuo šeimos , arba – dažniausiai taip daroma su mergaitėmis – jos lepinamos, joms neleidžiama kištis į šeimos reikalus, gražiai rengiamos, kol pasidaro kaip lėlytės: atseit gyvenk , nesikišk , mes tave visur, kur reikia, parodysime, pademonstruosime, kokia graži mūsų šeima, kur reikės reprezentuosime lėlytę ir viskas. Sūnus dažnai pasidaro šeimos didvyriu, nori perimti tėvo funkcijas. Nori padaryti tai, ko tėvas nepadaro: mato, kur kas lūžta , kas blogai. Jis sako: “Mama, leisk aš tai padarysiu , aš susitarsiu su meistrais, aš suremontuosiu mašiną. Bet jis nežino , nemoka , jam nesiseka , kai kas sulūžta. Jis eina tą skausmingą gyvenimo mokyklą , atlieka tą vadinamąją šeimos didvyrio funkciją. Tų funkcijų gali būti įvairiausių, bet vis tiek šeimos nariai keičiasi , persitvarko. Tų visų persitvarkymų tikslas vienas: išlaikyti šeimą , o tas žmogus , ta sergančioji dalis , po truputį izoliuojamas, izoliuojamas , izoliuojamas…..visiškai. Ką anksčiau dažniausiai darydavo moterys , kai ateidavo tas momentas ir jos pamatydavo , kad iš sergančiosios dalies daugiau bėdos negu naudos? Sakydavo : “Jeigu tu taip , tai aš skirsiuosi“. Kai nebegali kentėti, kai vyro trūkumai persveria privalumus. Skiriuosi. Nueina , sutvarko skyrybų dokumentus ir sako: “Štai, aš išsiskyriau “, bet ji ir toliau gyvena kartu, toliau viskas slenka kaip ir anksčiau. Dabar yra šiek tiek kitaip . Jau pasaulyje sukurtas terminas ne išsiskyrimas , o atsiskyrimas. Moterys , kurios kreipiasi į specialistus pagalbos, išgirsta: ”Palauk , palauk , ne skyrybų dokumentai svarbu, jūs pabandykite tikrai atsiskirti, nes jums sunku būti kartu. Jūs negalite kartu gyventi. Atsiskirkite. Arba vyk jį lauk , arba pati išeik, kaip kam pavyksta, bet išsiskirkite fiziškai, iš tikrųjų pradėkite gyventi atskirai. Ir tai dabar daug pažangiau , daug moderniau , tuo labiau , kad vakarų šalyse daug problemų, nes skyrybos susijusios su turtiniais santykiais , su turto dalybomis, ne taip paprasta išsiskirti juridiškai . Žmonės atsiskiria ir šitas vadinamasis atsiskyrimas duoda tam tikrų rezultatų. Iš tikrųjų , kas įvyksta tuomet, kai mano koja visiškai pablogėja, trukdo man gyventi? Ką sako specialistai ? Sako: “ Pone, tavo koja nebepagydoma, ji nesveiksta, taip jūs toliau gyventi negalite, ją reikia amputuoti. Ją reikia amputuoti , o tai ir yra , ką aš vadinu šeimos atsiskyrimu. Atskyriau tą šeimos sergančiąją dalį, kas vyksta toliau ? Aš lieku be kojos. Man blogai . Man sunku , aš nemoku vaikščioti. Žmona lieka be vyro , šeima lieka be tėvo. Žinoma, iš tėvo buvo bandomos perimti visos funkcijos, tačiau jų dar daug liko. Iš vienos pusės šeima mokosi gyventi kitaip . Kaip ir mes sirgdami mokomės gyventi kitaip , taip ir šeima, mokosi gyventi kitaip. Be vyro , be tėvo . Ką padarysi. Bet iš kitos pusės , kai nupjauni skaudulį , kai išoperuoji , šeima pradeda sveikti. Štai dėl ko sergančio žmogaus atsiskyrimas nuo šeimos yra labai svarbus , nes atsiskyrusi šeima gali pradėti sveikti, jos neveikia ta sergančioji dalis. Ir to žmogaus nebedangsto šeima, jis irgi turi šansą pradėti sveikti. Aš nesakau , kad jis turi pradėti sveikti. Gauna šansą. Jisai turi arba prasigerti ir numirti, arba sveikti. Kito kelio nėra, bet jo jau neberemia šeima , nebepalaiko , nedangsto, nebemaitina, neapskalbia , suprantate? Alkoholikas tada pajunta savo gėrimo problemų naštą. O kol – mes puikiai tai žinome iš savo patirties – patys savu kailiu nepradedame justi savo problemų, tol viską neigiame. Kitaip sakant , kuo greičiau alkoholikas pradeda justi visas problemas ir rūpesčius dėl savo bėdų, dėl girtavimo, tuo greičiau jis gali pradėti gydytis. Kol šeima jį remia, palaiko, maitina , apskalbia, kokią skolą sumoka , šitokią šeimos pagalbą mes vadiname įgalinimu. Šeima jį įgalina gerti. Kai pas mus kartais ateina šeimos nariai ir klausia, ką daryti, jeigu vyras ar žmona geria, mes jiems pirmiausia pasakojame, kaip reikia atsiplėšti nuo geriančio žmogaus problemų ir liautis teikti jam tą tariamą pagalbą, kitaip sakant , nesuteikti įgalinimų gerti. Suprantate šitą dalyką ? Tai yra labai svarbus momentas. To daug kas nesupranta ir normaliose šeimose, jei pasakai : “ Ponia, jūs neduokite tam vyrui valgyti“ , ar neskalbkite, ar neduokite jam pinigų, toji ponia net supyksta : “Tu ką, vaikeli , išprotėjai, taigi jis numirs”. Štai kaip sako. O iš tikrųjų , tu juk patari nutraukti įgalinimus girtauti. Taip, tu gali jį prižiūrėti, kalbėti, jeigu tikrai žmogus miršta , gali iškviesti greitąją pagalbą , bet turi nubrėžti tą liniją, turi įvykdyti atskyrimo procedūrą. Ar supratote šitą dalyką ? Tai labai svarbus momentas . Nutraukti įgalinimą gerti. Tiktai tada šeima pradeda sveikti, o tas žmogus gauna šansą arba rūpintis savimi, nes jam pasidaro blogai – nėra pinigų, nėra ką valgyti, nieko nėra – ir tada gali arba mirti, arba eiti ieškoti pagalbos. Kuo greičiau tai įvyksta , tuo greičiau jis gauna šansą. Tai labai svarbus momentas šeimyniniuose santykiuose. Noriu , kad jūs tai suvoktumėte ir gerai apmąstytumėte. Taigi mes dabar turime situaciją , kai šeima atsiskyrė. Ar ji išsiskyrė juridiškai , uždėjo antspaudą ar ne , tai visiškai nesvarbu. Svarbu, kad ji atsiskyrė . Ir dabar žmogus arba sveiksta, arba nesveiksta, jeigu šito nenori. Kas vyksta dabar , kai tas žmogus, kuris buvo susirgęs ir atskirtas nuo šeimos, pradeda sveikti?. Aš nekalbu apie tą variantą , kai jisai prasigėrė ir numirė. Numirė , palaidojo , užkasė ir viskas . Dabar mes turime šnekėti apie tą variantą , kuris domina mus pačius . Mes daugiau ar mažiau irgi buvome atskirti , nušalinti , izoliuoti nuo šeimos. Ir dabar mes pradedame sveikti.
Dabar jau aš nebedarysiu analogijos su koja, nes kojos neprisiūsi. Mums iškyla natūralus klausimas: aš noriu grįžti į šeimą , noriu susigrąžinti šeimą . Aš noriu , aš pradėjau keistis . Aš jau daug ką sužinojau , viską pergalvojau. Aš padariau pirmuosius tris žingsnius , prisipažinau susirgęs. Aš nusprendžiau eiti šituo keliu , aš pradėjau sveikti Aš noriu grįžti atgal į šeimą. Tačiau šeimai , jų akimis , aš esu nepasikeitęs , koks buvau , toks ir esu . Šeima nežino, kokie pokyčiai įvyko. Ji nežino, ką aš čia per mėnesį pergalvojau. Ji nežino , kaip aš pradedu keistis. Šeima nežino mano programos . Šeima nežino, kas čia vyksta , nežino, kas vyksta mano sieloje. Jai aš esu toks pats , koks buvau . Kas kad dabar negeriu kokį mėnesį ar du , o gal ir tris. Nieko čia tokio. Ir anksčiau taip būdavo , kad kokį mėnesį ar pusmetį negerdavau . Ji nežino , kad esmė ne gėrimas, o vidinė kaita, kad aš dabar kitoks ir mano pažiūros kitokios. Šeimai aš esu toks pats. Ir štai mano noras grįžti į šeimą staiga atsitrenkia į baisią sieną. Šeima manęs neįsileidžia. Jai atrodo , kad aš toks , koks buvau . Ir mes susiduriame su pirma didžiule kliūtimi. Šeimos atsitvėrimu nuo manęs. Man pasidaro skaudu . Jei aš šito dalyko nežinau , nesuprantu , tai puolu į neviltį . Kaip čia yra , taigi aš pasikeičiau , aš nebegeriu , o jie manęs neįsileidžia. Jeigu aš šitą dalyką žinau- jūs irgi žinosite po šio užsiėmimo – tada jūs nenustebsite . Žinosite, kad taip turi būti, tai yra normalu. Turime žinoti šitą dalyką, žinoti, kad neturime teisės iš šeimos reikalauti mano vidinių permainų staigaus suvokimo. Aš neturiu teisės reikalauti. Aš turiu pradėti savo gyvenimą , tegul ir atsiskyręs , ir savo gyvenimu įrodyti , kad tikrai keičiuosi. Aš jums galiu pasakyti, ką rodo anoniminių alkoholikų patirtis: didžioji dalis tokių šeimų atsistato ir sėkmingai susijungia, jeigu einama blaivybės keliu . Visą tai turite žinoti: šeimos pokyčiai daug lėtesni. Jeigu šeima buvo atsiskyrusi , mane izoliavusi, bet šilti jausmai man neišblėsę ir jeigu šeima nori, mato , kad negeriu, tuomet bando pasidomėti, ar aš sveikstu, kitaip sakant , turi jaustis geranoriškumas iš šeimos pusės. Ji bando pasidomėti ir programa , ir kaip tu sveiksti , nors dar neįsileidžia, bet bent jau geranoriškai pasidomi mano pasikeitimu. Bet šeimos keitimasis atsilieka nuo manojo keitimosi trimis , keturiais , šešiais mėnesiais . Ir tai tik tada, jeigu ji aktyviai tuo domisi. Jeigu nueina į susirinkimą paklausyti apie šią ligą ar perskaito kokią knygą. Jeigu šeima aktyvi ir nori mane susigrąžinti, tai tada jos atsilikimas siekia tris , keturis ar šešis mėnesius. Kitaip sakant, tai , ką aš dabar suprantu, jie supras tiktai po pusmečio. Jeigu gyvensiu taip , kaip turiu gyventi. Jeigu aš gyvensiu taip, kaip esu suplanavęs , jeigu aš keisiuosi.. Kitaip sakant, aš eisiu tuo keliu , šeima irgi eis, tik kiek atsilikdama. Jeigu šeima visiškai nenori nieko apie mano pasikeitimus žinoti, jeigu sako “tai tavo reikalas , tavo problema , tavo liga”, tai ji nuo mano supratimo atsiliks metus, o gal ir daugiau. Vis tik aš neturiu prarasti vilties, kad šeima pasikeis. Nesvarbu, kad dabar aš gyvenu vienas, aš žinau, kas vyksta ir kaip keičiasi mano mąstymas, ir aš žinau , kad noriu susigrąžinti šeimą , todėl negaliu prarasti vilties, nes taip gali ir įvykti. Kitaip sakant, jeigu aš eisiu tuo blaivybės keliu, kurį pasirinkau , jeigu keisiuosi pagal programą, darysiu žingsnius , tai netgi gyvendamas atskirai aš keisiuosi . Aš palaikysiu santykius su namiškiais , bandysiu pasimatyti su vaikais, paskambinti. Galų gale, jei aš visa tai vykdysiu , tai yra didelė tikimybė, kad po metų mano šeima irgi pradės keistis. Dažniausiai šeimos tokiu būdu ir atsistato. Bet neturėkite vilties, kad šeima iš karto jus priims, iš karto nešios ant rankučių , iš karto viską supras. Jeigu turite tokią viltį , tai paskui galite labai stipriai nusivilti. Žinodami , kad visas šis procesas šeimoje atsilieka, jūs ramiai nešite savo naštą ir žinosite, kad šeima irgi truputį pradės keistis. Yra dar viena problema , kodėl šeima iš pradžių priešinasi tam keitimuisi. Daugelis moterų , perėmusios iš vyrų visas funkcijas, visą atsakomybę, jau įprato laikyti nebe tris namų kampus , o visus keturis . Žinote kaip sako , vyrai laiko vieną kampą , o moterys – tris, ir dabar ji jau įprato laikyti visus keturis. Tai kam man čia dabar reikia to vyro , aiškins man dabar kaip ir ką daryti. O aš , grįžęs sveikstantis , noriu vėl pasijusti tėvu , pasijusti vyru , noriu būti šeimoje už kažką atsakingas. Aš noriu tvarkyti , reguliuoti, kur tvorą tverti , taisyti automobilį , dar kokį remontą pradėti, aš vėl imuosi atsakomybės, noriu atgauti bent jau tą vieną kampą. Tai yra normalu , kad aš sveikdamas atstatinėju savo atsakomybės jausmą. Žmona man sako :”Palauk , ko tu čia kišiesi ? Kai gėrei, tai nereikėjo , ar ne , o dabar , kai išsipagiriojai , tai vėl pradedi reguliuoti?” Tokia reakcija šeimoje labai dažna. Dėl to reikia tai žinoti ir nesitikėti , kad jums viską grąžins iš karto. Jeigu aš jau noriu kažką daryti, tai turiu daryti taip , kaip mes mokomės. Nori kažką remontuoti, tai neaiškink, paimk ir padaryk. Pradėk nuo darymo . Padariau , žmona sako : “ O , žiūrėk, padarė”. Arba ko nors nenoriu daryti, tai ir nedarysiu. Pavyzdžiui, mano namuose pusę metų stovi nesurinkta spintelė ir stovės, kol aš norėsiu ją surinkti. Žmonai į tai nusispjauti. Nenori – nedaryk. Ne jos tai atsakomybė. Kai taip išmoksite gyventi, tuomet bus gerai. Vienu žodžiu, egzistuoja tas mechanizmas, kai priešinamasi keitimuisi, kai nenorima atiduoti atsakomybės. Tačiau jeigu aš iš tikrųjų gyvenu pagal programą , pradedu taip elgtis , ir pradedu kažką daryti šeimoje, po truputį viskas atsistato . Ir tą vieną kampą šeima vėl man grąžina.
Keletas žodžių apie koalkoholizmą . Šnekėjau , kad šeima, turinti sergantį žmogų , visa šeima kažkokiu būdu yra nuo jo priklausoma. Priklausoma nuo jo parnešamų arba neparnešamų pinigų. Priklausoma nuo jo linksmybių – grįš šiandien ar negrįš, miegosiu šiąnakt ramiai ar išvis nemiegosiu . Šeima saistoma gėdos jausmo , skolų, žodžiu, šeima tampa priklausoma nuo alkoholiko: gers šiandien ar negers, ir šita priklausomybė nuo alkoholiko yra vadinama koalkoholizmu. Taigi atsiskyrimas nuo sergančio žmogaus, atsiskyrimas nuo ligos, yra pagrindinis dalykas , ką šeimos nariai turi išmokti. Išmokti atsiplėšti nuo tos problemos, atsiplėšti nuo to žmogaus, nebūti nuo jo priklausoma. Nori gert – gerk , čia tavo reikalas , o mes darome savo, kur nors važiuojame, gal į svečius ar su draugais , ar atostogauti. Tu nenori, negali . Jeigu tu negeri – gerai , galime eiti kartu, bet jeigu tu nori gerti – gerk, tai tavo reikalas . Tai yra dar viena to atsiskyrimo prasmė . Tačiau , kada tai vyksta , žmona, dažniausiai žmona, pradeda visą laiką nervintis: koks čia gyvenimas , jeigu nežinai , kaip šiandien išgyvensi, kas šiandien bus , kas šiąnakt bus, kaip čia su darbu, kaip vaikus į mokyklą išleisti ir gėda prieš kaimynus, jūs patys žinote tuos jausmus. Tai štai, ji pradeda gerti raminančius vaistus. Gal kartais ir taurelę išlenkia , nes pasąmonė pati pasako, tą patį , ką ir man anksčiau pasakydavo. Kai tau blogai – išgerk taurelę. Atsimenate, kai šnekėjome apie pasąmonę. Žmonai irgi pasąmonė tą patį sako. Jeigu tu taip nerviniesi, tau blogai , tai išlenk taurelę. Vieną kartą išgėrė – jai tikrai geriau. Vis daugiau ir daugiau. Ir labai neretas atvejis, kai koalkoholikė tampa alkoholike. Moterų alkoholizme tai vienas iš pagrindinių mechanizmų , kaip tampama alkoholike. Labai daug alkoholikių moterų, kurios išnagrinėjusios visą savo gyvenimą šeimoje, sako: “Taip, taip, būtent taip aš ir tapau . Iš pradžių koalkoholike, paskui – alkoholike”. Taip dažnai būna.
Dabar paskutinis dalykas apie šeimą. Pagalvokime, ką viduje jaučia sutuoktinis. Šiuo atveju žmona, kai vyras geria. Kokie jos jausmai? Pabandykite išvardinti: baimė, gėda, kerštas. Puikus vidus, ar ne? Ji dar ne alkoholikė, ji tik koalkoholikė, o koks jos vidus? Jos vidus toks, kaip mūsų . Toks, kaip mūsų , kaip alkoholikų . Žiūrėkite, ko jai tereikia, jai tereikia taurelės. Ir viskas. Štai dėl ko iš koalkoholiko labai greitai tampama alkoholiku. O vaikai, kokie vaikų jausmai tokioje šeimoje? Gėda, taip. Baimė. Kuo jie skiriasi? Niekuo. Toks vaikas užauga paruoštas tapti alkoholiku. Savo vidumi, savo vidine struktūra. Toks vaikas užaugęs vadinamas alkoholiko vaiku. Tas vaikas turi visas problemas, kurias turime mes. Jis gali gerti, ir jis tikriausiai bus alkoholikas. Iš karto. Jis užauga paruoštas alkoholikas. Jis gali negerti, bet jį kamuoja visos tos psichologinės problemos. Štai dėl ko sako, kad alkoholikų šeimose užauga alkoholikai. Ne dėl paveldėjimo , o dėl to , kad alkoholiko šeimoje iš mažumės suformuojamas toks vaiko vidus. Jis užauga paruoštas alkoholikas. Dalis iš jų negeria, bet turi psichologinių problemų. Alkoholikų vaikus perkėlus į sveiką šeimą, dar galima išgelbėti, ten jie turi šansą. Kaip rodo tyrimai, ten kas dešimtas tampa alkoholiku, t.y. normaliai, kaip priklauso. Štai tokie dalykai. Taigi, kai tokioje šeimoje sergantį alkoholiką atskiria, tuomet likusi šeimos dalis gali pradėti sveikti. Dingsta koalkoholizmo ryšys ir ta dalis gali pradėti sveikti.
Tai tiek apie šeimą. Neužmirškite šitų dalykų, nesitikėkite greitų permainų , kad neprarastumėte vilties. Ar aišku? Aš sąmoningai nerašiau pozityvių jausmų , nes jų turi visi žmonės. Aš sąmoningai šnekėjau apie neigiamus jausmus, nes faktai rodo, kad šeimos nariai įgyja visus jausmus, reikalingus tapti alkoholiku. Aš aplinkiniu keliu kalbėdamas vis grįžtu prie to. Viskas slopinama viduje. Argi žmona rodo kam nors savo gėdą, savo baimę? Ne, nerodo, laiko viską užgniaužusi. Tai yra ta baisi neigimo siena, kurią mes čia atėję radome. Kai pradedame išpasakoti, kas yra viduje, po truputį ardome šitą sieną. Šita siena griūna. Mes turime neigiamų jausmų , bet po truputį išvalome ir išgriauname sieną. Štai dėl kokių priežasčių ją reikia suardyti. Štai dėl ko tos moterys, tie vyrai ar vaikai irgi eina į grupes. Tarp jų yra lygiai tokia pat siena, kaip ir tarp mūsų. Tai tiek apie šeimą .
