Pastaruoju metu teko dažnai susitikti ir kalbėtis su žmonėmis, kurie nuoširdžiai susirūpino savo gėrimo problema. Tik vienas iš keliolikos įvardijo save kaip tikrą alkoholiką, kiti labiau pasakaojo apie savo problemas. Ne, ne gėrimo, kaip bebūtų keista, bet apie darbo, vaikų, šeimos, partnerių- apie visą savo aplinką. Tarsi jie nesusitvarko su juos spaudžiančia aplinka, ir tik dėl to jiems tenka (!) vartoti alkoholį kaip raminantį, atpalaiduojantį preparatą. Paparastai ilgo pokalbio, kurį vadinu informaciniu-motyvaciniu pokalbiu, metu žmogus pabando pamatyti save tarsi veidrodyje ir giliai susimąstyti- ar blogai su aplinka, ar su juo pačiu.
Tokie pasakojimai, kuriuos klausant kyla mintys apie save, tiesiog esi priverčia galvoti apie savo gyvenimą, nebegali ir neturi kur slėptis ir ką kaltinti, ir vyksta taip vadinamose savitarpio pagalbos grupėse. Alkoholio problemos atveju- tai Anoniminiai alkoholikai. Tikrai nuo pat jų atsiradimo prieš beveik šimtmetį niekas nesuprato- kas gi ten vyksta tose grupėse. Susirenka, šnekasi- ir nustoja gerti! O esmė ta pati- kitų pasakojimai veikia kaip stipriausias psichoterapinis įrankis. Todėl nepaprastai džiugu, kad ir mūsuose atsiranda vis daugiau atvirų pasakojimų apie tai, kaip žmogus keičia save ir savo gyvenimą, kad negertų.
Šiandieną jūsų dėmesiui rekomenduoju tikrai jums žinomo žmogaus nepaprastai atvirą, nuoširdų ir teisingą pasakojimą apie tai:
https://www.delfi.lt/multimedija/rinkis-gyvenima/20-metu-geres-zinomas-aktorius-marius-jampolskis-buvau-dugne-bet-po-vieno-zmonos-klausimo-viskas-pasikeite-120064191
