Ką matau, pasižiūrėjęs į veidrodį? Veidą, kuris man patinka? Ar veidą, kuriame matau visas savo kančias, veltui praleistas valandas, pabrinkusius paakius, raudonas akis?
Ar matau žmogų, kurį norėčiau pakeisti?
Bjaurus dalykas tas veidrodis. Geriau jo nebūtų.
Senovės Graikijoje gyveno trys seserys Gorgonės, kurių viena- Medūza, buvo tokia bjauri, kad į ją pažiūrėjęs žmogus suakmenėdavo. Karžygis Persėjas nukirto jai galvą, pasinaudojęs savo blizgančiu skydu kaip veidrodžiu. Pasirodo, net pati Medūza neatlaikė to , ką pamatė pasižiūrėjusi į veidrodį.
Ir tikrai kartai apima blogi jausmai, kai pradedi galvoti apie save, kai lieki vienas su savimi, kai pradedi matyti tą vaizdą veidrodyje. Tampa baisu. Geriau jau nuo jo pabėgti, nebežiūrėti. Tada- tinka ir taurelė, tinka ir draugai, ir tranki muzika- bet kas, kas neleidžia likti vienumoje su savimi. Vienas iš pagrindinių sveikimo nuo priklausomybės dalykų- sugebėjimas drąsiai ir atvirai, sąžiningai pasižiūrėti į save, išmokti pasakyti tam atvaizdui veidrodyje- taip, tai aš, tai AŠ! Toks esu. Bet toks nenoriu būti, noriu keistis. Būti kitoks. Geresnis. Doresnis, gražesnis. Ir tik sugebėjimas drąsiai priimti save tokį, kaip esu, pradeda leisti pradėti sveikti.
Šį metodą- veidrodžio metodą- naudoja ne tik psichoterapeutai. Jis yra pagrindas visų pokyčių, kurie prasideda savitarpio pagalbos grupėse, nes pasakodamas apie save žmogus po truputį pradeda pripažinti, koks jis yra. Šį metodą puikiai naudoja ir patyrę vadovai, vadybininkai, kurie kartais tiesiog „pastato veidrodį“ prieš darbuotoją ar prieš klientą, sakydami, – štai jūs toks. Ką darome?
Taigi-veidrodis. Neveltui jam suteikiamos mistinės, stebuklingos galios. Pasižiūrėkime kas rytą, ir jei galime, užrašykime ant jo flomasteriu- šiandiena aš esu…. . Nusivalančiu flomasteriu…
Linkiu drąsos.
