Dažnai girdime apie kodavimą- vieną iš būdų, siūlomą gydyti priklausomybei nuo alkoholio. Kodavimas- ne kas kita kaip tam tikros rūšies įtaiga. Šiek tiek informacijos apie šį metodą iš pirmų lūpų bus pravartu besidomintiems šia problema.
Prisiminimais apie kodavimą, kaip apie vieną iš gelbėjimosi nuo gėrimo būdų, toliau pasakoja buvęs alkoholikas, jau ilgus metus gyvenantis be alkoholio. Šią procedūrą gavo pačioje jos atsiradimo pradžioje prieš kelis dešimtmečius, kai Lietuvoje apie ją dar niekas nebuvo girdėję. Dabar šį būdą, jį supaprastinę ir net sakyčiau, suprimityvinę, plačiai be skrupulų taiko ir medikai, ir kitokie sveikatintojai.
Apie kažkokį naują alkoholizmo gydymo būdą papasakojo draugai iš Ukrainos. Kryme, Feodosijoje dirbantis prof.Dovženka tada sukūrė naują, negirdėtą – neregėtą būdą, kaip pagydyti žmogų nuo alkoholizmo ligos.
Į Krymą išvažiavau, tik draugų pagalba gavęs Ukrainos sveikatos ministerijos kelialapį- kitaip niekas ten nepriimdavo, ir suprantama, gydymas buvo nemokamas. Vėlyvą rudenį, artėjant Kalėdoms, išlipau iš traukinio Ryga -Simferopolis Kryme. Buvo šilta, saulėta, tarsi su viltimi ir saulė sušvito. Atvykęs į kliniką, stojau į didžiulę eilę. Ir tai buvo pirmasis šokas. Eilėje stovėjo įvairiausio vaizdo, plauko, apsirengimų ir veidų žmonės. Tai buvo tarsi rinktinis filmas apie plačiosios tėvynės alkoholikus, tarsi jų paroda. Ir visi buvo ne vieni, su palyda- močiutėmis, žmonomis, kai kurie su draugais ar giminėmis. Tik aš buvau vienas. Įsikalbėjome. Pasirodo, niekas neįsivaizdavo, kad alkoholiką galima išleisti į tolimą kelionę be palydos. Man šito niekas nebuvo sakę, tik reikalavo, kad būčiau negėręs bent vieną mėnesį. Tada dar nežinojau, kad kaip tik po mėnesio prasideda tikrieji atkryčio požymiai, pradeda kilti nenumaldomas noras gerti. Bet kai nežinai, gal ir gerai. Galų gale, niekas iš mano šeimos neketino už mane spręsti man o problemų. Bet man pavyko, atvykau blaiviai. Ir eilėje stovėdamas pajutau, kaip giliai esu puolęs, kokioje esu duobėje, jei turiu stovėti čia kartu su visu „elitu“. Žiaurus buvo ir gniuždantis suvokimas, tarsi smūgis per galvą.
Užsiregistravus prasidėjo užsiėmimai, kurie truko beveik visą savaitę ! Tai buvo paskaitos apie alkoholį, pasakojimai blaivių žmonių, darbas su psichologais ir t.t. Kitaip tariant, beveik penkias dienas vyko psichologinis paruošimas kodavimo procedūrai, buvo didinama motyvacija likti blaiviam, gyventi negeriant. Ir tik paskutinę dieną vyko pati kodavimo procedūra. Reikėjo pasirašyti sutartį, kad įsipareigoju negerti tam tikrą sutartą laiką. Aš pasirinkau negėrimo terminą „visą gyvenimą“. Tikrai norėjau nebegerti. Koduotojas, pagrindinis prof.Dovženkos asistentas, nustebo- kaip, visą gyvenimą? Nes beveik visi sakydavo- metus, na gal du. Visą? Taip sakau, visą. Tebūnie, sako, visą tai visą. Ir atliko rankų , balso , mimikos manipuliacijų kompleksą, užtrukusį kelias minutes, kuris ir vadinamas kodavimu. Taip įteigė man, kad negersiu visą gyvenimą. O jei gersiu tai mirsiu. Taip, mirsiu !
Ir paleido. Iki šiol turiu tą sutartį, pasirašytą Kryme. Išėjau laukan, švietė skaisti Krymo saulė, šiltas vėjelis glostė mane, pasaulis pasirodė toks puikus . Ir apsiverkiau- štai aš sveikas, galiu dabar gyventi be alkoholio. Su dideliu džiaugsmu ir susirūpinimu dėl būsimo gyvenimo patraukiau link Lietuvos. Tada nežinojau, koks dar ilgas kelias laukia manęs į tikrąją blaivybę.
